Jau sedėdami prie Trakų buvome sumastę, kad reikia ir kitokios žvejybos nei vien meškerės. Tinkliukai vėžiams nupirkti, skrituliai patikrinti ir darbo savaitės pabaigai atėjus lekiam į Zarasų pusę. Pernai spiningaujant čia radome didelius senuosius lietuviškus vėžius. Keliai remontuojami, daug užtvarų, todėl atvykstam jau sutemus. Skubam statyti palapines, kuriam laužą, ruošiam įrangą ir plaukiam statyti masalų vėžiams ir lydekoms.
Nuo didelės drėgmės truputi sušalam, tai į krantą gryžus- laužas tampa geriausiu draugu 🙂
Paryčiais patikrinam užmestas gaudykles..
..tuščia. Nenusiminam, juk dar visas savaitgalis priešaky. Ieškojimu užsiimsim rytoj. Kitą dieną stovyklaujam, ruošiam pirtelę, spiningaujam ir rezgam planus kaip pagauti vėžių.
Atėjus giliam vakarui patikrinam bučiukus- nieko. Tik ant skritulių kabinasi ešeriukai. Pabandymui užmetamos dugninės. Kažkas kibina- ištraukiams karšis, toks link solidesnių. Nusprendžiam, kad reik didžiąją dalį bučiukų permesti kitam ežere, kuriuo susijungia upeliu šis ežeras. Sumanymas pasiteisina 🙂
O sekmadienį tvarkomės, renkame iš dviejų ežerų visą įrangą ir pajudame neskubėdami namo. Pakeliui užsukam į Zarasus pavalgyti lašišinių šeimos žuvų, kurios gyvena giluminiuose ežeruose- seliavos. Dieviškas skonis.
Laikas praleistas puikiai ir skaniai
<º)))))><
