[Penktadienis. Po darbų, iškart į mašiniuką ir lekiu į Zarasų pusę. Manta jau iš vakaro sukrauta, maisto davinys užpirktas, tai laiko gaišti nebėra kur. Atvykus į numatytą stovyklavietę ant kranto, kur palieku mašiną, dirbu kojomis pūsdamas kajaką. Stovyklavietės šeimininkas net neima pinigų, kad palieku ten mašiną visam savaitgaliui, sako- nenakvoji, tai neimsiu. Saulė šviečia, bet vėjas nemažas. Tai skubu norėdamas greičiau pasiekti salą, į numatytą nakvynės vietą, kol vėjas dar labiau nesukilo. Kraunu daiktus paskubomis, ir plaukiu. Pasirodo juos blogai „pakroviau“, pats atsisėdau ne į tą vietą, tai svorio centras ne „tas“ ir ant atviro vandens, šoninio priešpriešinio vėjo tenka dirbti kaire, kad laikyčiau kursą daugmaž į tą pusę kur noriu papulti. Gerai, kad tik 2.5km tą vakarą teko padirbėti. Sala pažįstama iš senesnių laikų, tai skubu statyti palapinę jau numatytoje vietoje, kuriu mažą laužiuką maistui pasikepti ir žiūriu į vis didėjančias bangas.]
[Šeštadienis. Rytas nuostabus, vėjo praktiškai nėra, saulė šviečia. Greit kuriu viryklę, kaičiu košę ir kraunu daiktus. Prasideda irklų „tripas“ į tą marių pusę, kur dar stovyklavau kažkada labai seniai, dar net nežinodamas, kad prie tokių marių papuoliau 😉 Plauki palengva ir grožiuosi pasakiškais gražiais beržų ir pušų apaugusiais smėlėtais krantais, pelkynais, gyvatynais. Užsuku ir į buvusį pavasarinį „lydekų rojų“. Ant liepto prisėdęs papietauju, ir plaukiu atgalios į didžiąsias marias. O čia ir prasideda netikėtumai- sukilęs vėjas kartais toks stiprus, kad tenka plaukti palei žolynus, kad pajudėčiau nors keletą metrų į priekį. Bet ateina tas laikas, kad jau reikia sukti į salą, Šiaip ne taip priplaukiu pusiaukelę, kai vėjas tiek sustiprėją, kad užgulęs irklą, mojuoju juo gerą valandą, o stoviu vietoje. Gaila palikti tiek nuirkluoto kelio, tai ir mojuoju kol dar galiu. Mintyse jau tariau kad dar 5min ir jungsiu varikliuką, bet marių dievai pasigailėjo ir prasimušiau tolyn. Atvykęs į salą, statau greit palapinę, ir krentu valandėlei pailsėti. Prabundu, o jau vakarėja. Verdu pagerintą meksikietišką sriubą ir atstatinėju jėgas bežiūrėdamas į rimstantį vandenį.]
[Sekmadienis. Keliuosi anksti, tikintis, kad vakaro štilis bus ir ryte. Nuojauta neapgauna, saulė šviečia, ir jokio vėjelio. Greitai pakuoju daiktus, verdu pusryčius ir kelionė į kitą pusę, kur dar mažai tebuvęs. Pakeliui užsuku į „ešerių rojų“, ten pagavęs kelis jų, ir palikęs beveik visų gintarinių guminukų uodegas, nusprendžiu, kad reikia plaukti toliau. Plaukimas vyksta lelijų plotais, beveik visa įlanka jomis apaugusi. Pakeliui ant lieptelio sustojęs pavalgau ir juntu kaip pradeda kilti lengvas brizas. Kuo tolyn plaukiant, tuo vėjas didėja. Apiplaukęs ratą, lendu į atvirus vandenis, ir nusprendžiu nebekankinti savęs kaip vakar. Jungiu varikliuką, ir lekiu link kranto kur palikta mašina. Pakuojuos daiktus, ir jau galvoju apie kitas keliones, kur neaplankytų marių įlankų dar liko kokioms 5, o gal ir daugiau dienų. Vaizdingų, kvapą gniaužančių dienų.]
<º)))))><
